Taip, penktadienis. Vis dėlto, pakankamai sudėtinga savaitės diena. Gal net sudėtingesnė už pirmadienį. Vaikai per savaitę jau pavargę, sunkiai keliasi ryte, ožiuojasi. Tėvas, t.y. aš, irgi gudrus - iki 2 val nakties žiūri filmus apie Bondą, “Gran Torino” su Klintu Ystvudu, o paskui, negana to, dar skaito Suvorovo rašliavas apie antrosios respublikos žlugimą. Vietoj to, kad galėčiau ramiai sau pailsėti ar, blogiausiu atveju, prisijungti prie visų, švenčiančių božolė dieną. Na nieko, atsigriebsime jau greitai - kitą savaitę įžengsiu į devintuosius santuokos metus. Anot liaudiškų (?) parėdymų, tai yra skardinis, aliuminis jubiliejus. Dovanoms reikia pirkti skardinius daiktus - formeles, skardas, puodus, dubenis. Eisim su brangiąja apsipirkti kartu. Rytoj pagaliau važiuojame susitikti su Beata Nicholson - kaip blogeriai su blogere. Tai po pietų, o iš ryto Gargždų bendruomenei žmona skaitys paskaitą apie finansus: “Vaikai ir pinigai: apie kišenpinigius, dovanas ir netuščią šeimos biudžetą”. Toje pačioje Gargždų bendruomenėje perskaičiau “klišą” (paremtą klišėmis) straipsnį, kad patyčios mokykloje prasideda nuo pirmos klasės, kad jos neišvengiamos ir kad turtingų tėvų vaikai tyčiojasi iš neturtingų. Užsimezgusioje diskusijoje žmonės sutarė, kad vis dėlto, patyčių, kultūros ir turtinės padėties negalima vertinti vienareikšmiškai. T.y. nebūtinai kiekvienas turtingas tyčiosis iš neturtingo. Stebėdamas medijų aplinką esu linkęs manyti, kad ženklią įtaką daro būtent visose medijose propaguojamas turtingumo, “kietumo” kultas. Jei neturi kažkokio madingo daikto, rūbo, vadinasi esi kone nevykėlis. Prime time rodomos smurto scenos, su detalėmis pasakojama apie žiaurius nusikaltimus, nagrinėjami atvejai, kaip kažkas papjovė šunį ar pasmaugė katę, rodomi filmai “Vorošilovo šaulys” (Vorošilovskij strelok), kur filmo pradžioje atvirai, su detalėmis pateikiama grupinio išžaginimo scena. Jei nerodomi filmai, tuomet tyčiojamasi iš Minedo ar ko nors kito. Gal Račas ar Užkalnis pasakytų, kad čia sarkazmas, ironija ar dar koks biesas ir, atseit, taip jiems (minedams) ir reikia. Tačiau ikimokyklinuko ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus galvelė to nesupranta, neatskiria, nemoka vertinti. Jie tuomet patyčias priima kaip natūralų dalyką ir suaugę sako “Patyčios egzistuoja, bet jų juk neišvengsi, taip yra visame pasaulyje”. Ir išgyvendinti patyčias galime, deja, tik griežtai ribodami vaikams tenkantį informacijos srautą iš medijų bei kontroliuodami, aiškindami kiekvieną demonstruojamą situaciją, patys nesityčiodami vienas iš kito namie, darbe, gatvėje. Rytoj papasakosiu apie tai, kam perkame “brandinius” žaislus (pvz. Makvynus, teletabius ar pan.).
comments powered by Disqus