Įsivaizduokime du tėvus. Vienas tėvas bent kartą per savaitę pagalvoja, kad jo vaikas gali bet kada mirti ar žūti. Didelis vaikų mirtingumas patvirtintas statistikos. Kitas gi tokias mintis veja kuo toliau. Pirmajam tėvui kiekviena su savo vaiku praleista minutė- neįkainojama vertybė, tobula akimirka. Kiekvieną laisvą minutę jis stengiasi praleisti su savo vaiku, bendrauti, žaisti, užsiimti kita veikla. Antrasis tėvas dažnai daug dirba, mažai laiko praleidžia namie, tačiau tikisi, kad ateityje, kai vaikas paaugs ar reikalai pasitaisys, atsigriebs ir pavys praleistą laiką.
Jei atsitiktų nelaimė ir, vis dėlto, vaikas žūtų, antrasis tėvas save kamuotų mintimis “Jeigu aš būčiau daugiau dėmesio skyręs savo vaikui…”, pirmasis tėvas, nors ir gedėdamas, tačiau galėtų prisiminti nuostabias akimirkas, praleistas kartu su savo vaiku.
Taip pat galima galvoti ir apie tėvą, sutuoktinį, brolį. Taip pat pamąstykime, koks galėtų būti mūsų gyvenimas, jei turėtume kokią nors fizinę negalę: aklumas, kurtumas, galūnės netekimas ar paralyžius. Taip mastydami galime įvertinti tai, ką turime dabar, pamatyti gyvenimo grožį ir akimirkos tobulumą.
Jei neišsigandote, daugiau apie šią filosofiją, paremtą senovės Graikijos Stoikų mąstymu galite paskaityti A Guide to the Good Life: The Ancient Art of Stoic Joy
Branginkime, tai ką turime šiandien. Kaip sakydavo senovės romėnai: carpe diem!
Pagal Mr. Money Mustache.
comments powered by Disqus