Sykį vakar pažadėjau, tai šiandien ir papasakosiu apie tuos žaislus. Dažniausiai žaislų gaudavau per gimtadienį/Kalėdas (jie labai arti ienas kito, mano atveju), arba sulaukdavau lauktuvių iš kelionių. Džiaugdavausi konstruktoriais, mašinėlėmis, “narstukais”, stalo žaidimais. Vienoje G+ diskusijoje nuskambėjo mintis, kad vaikystėje visi konstruktoriai buvo “Lego”, o visos lėlės - “Barbės”. Konstruktoriai mano vaikystės laikais dažniausiai būdavo perforuotos aliuminio ar plieno juostelės, kampukai, varžtai. Dabar tokių sunku surasti parduotuvėse. Dar medinės, įvairių dydžių ir formų, kaladėlės. Vaikams svarbu funkcija - konstruoti, rengti, važiuoti. Tėvams - vardas. Dar kitiems - kaina ir patvarumas. Vaikai yra gavę lauktuvių lėlę iš kiosko už… 3 litus. Ji išlaikė lygiai tol, kol trimetė dukra parėjo nuo koridoriaus iki kambario. Taip pat esame turėję ir originalių teletabių. Šie laikė ilgiau, tačiau vistiek buvo “sužaisti”. Ko gero teletabiai - vieninteliai žaislai, ant kurių užkibo mūsų vaikai. Filmukas buvo padarytas tobulai užkabinti mažųjų psichologiją. Be to jie neturi analogų, giminingų veikėjų. Daugelis pažįstamų šokinėja ir džiaugiasi, kai vaikai “suserga”, pvz. Makvynu iš “Ratų” ar “Žmogumi-Voru”. Vaikai tokiais dalykais dažniausiai “suserga”, kai patys tėvai užsihypina, kai jie nori tuo pademonstruoti, kad jų vaikas “kietesnis” ar bent jau ne “minkštesnis” už aplinkinius bendraamžius. Čia kaip ir su mažiausiomis automobilinėmis kėdutėmis ar kitais kūdikio daiktais. Mama ateina ir sako “Jam jau 5 mėnesiai, bet mes pirmąją kėdutę jau išaugom!”. Mes darbe naudojame terminą, kad šiuo atveju kėdutę “išaugo” mama. Arba ateina 8 mėnesių kūdikiui pirkti vaikiškų stalo įrankių, nes jis jau valgys pats! Tas pats ir su žaislais - dažniausiai vaikai “suserga” Žmogumi-Voru ar milžinu Halku su nuoširdžia tėvų pagalba. Keisčiausia, kad kai kalba eina apie kasdienio vartojimo prekes, tai visi limonadai patampa “kokakola”, sauskelnės - “pamersais”, o skalbimo milteliai - “arieliu”.
comments powered by Disqus