Sveiki! Sekmadienį apturėjau day-off, kai prie pc praleidau minimaliai laiko. Buvom išvykę į svečius, tačiau ne apie sekmadienio išvyką jums norėčiau papasakoti, o apie truputį ankstėlesnę šeštadienio kelionę į susitikimą su Beata Nicholson. Online jau bendraujame kuris laikas, sekame jos įrašus, ji skaito mūsų portaliuką. Kadangi šeštadienį vyko naujosios Beatos knygos pristatymas Klaipėdos Akropolyje, pamanėme, kad tai puiki proga susipažinti ir akivaizdžiai. Trimetis sūnus sukėlė didžiulę grėsmę Beatos šeimyninei laimei, kai apsikabino ją ir pasakė “Aš tave myliu”. Beatai patiko :) Žinoma, prieš tai jis padovanojo jo paties su sesėmis ir žmona keptų citrininių sausainių. Kaip sakė pati Beata pristatymo metu, tai - brangiausia ką galime padovanoti kitam žmogui. Ne - nebūtinai kepinys. Gali būti ir rankdarbis, piešinys. Nes tuomet žmogui dovanojame laiką, kurį praleidome darydami kažką skirtą tik jam. O laiko visi turime vienodai. Tačiau pati įdomiausia kelionės dalis buvo jos pradžia. Kadangi šeštadienį iš ryto reikėjo pavažiuoti šen bei ten, kuro indikatorius užsidegė dar penktadienį vakare, o užsukti į degalinę laiko nebuvo, nusprendžiau, kad mašiniuką pagirdysime pakeliui į susitikimą. Pora kilometrų iki degalinės, o automobilis sutrūkčioja. Važiuojam laisvu, prieš kalną. Iš įsibėgėjimo.Atleidus sankabą užsiveda. Bet neilgam. Analogišką operaciją pakartojus tris kartus, automobilis sustoja maždaug 400 metrų iki degalinės. Žmonai atsisakius sėsti už vairo, ten sodiname savo pirmagimę. Jai septyneri. O patys dirbame vietoj variklio. Pasistūmus gerą šimtą metrų iš vieno kiemo (užgesome privačių namų kvartale) išeina pažįstamas ir pasisiūlo patempti. Kabiname auto ir tempiame. Betempiant pamatome pačią įdomiausią detalę: maždaug 100 metrų iki degalinės būtume užstrigę ir vistiek būtų tekę eiti ieškoti pagalbos arba kanistro kurui, nes per visą kelią telkšojo bala, kurios gylis Štirlico matavimu būtų “Po..ui”, o vietomis ir giliau. Taigi - šį sykį mus išgelbėjo pažintys ir draugystė!
comments powered by Disqus